Nors mokslininkai skaičiuoja, kad dėl žiemą barstomos druskos betono konstrukcijos yra net kelis kartus greičiau, šio metodo visiškai atsisakyti nebūtina, tikina Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kelių katedros profesorius Alfredas Laurinavičius. Pasak jo, šį procesą galima tiesiog sureguliuoti.
„Reikalinga berti laiku, mažinti kiekį, berti kryptingai, naudoti inhibitorius, kurie sumažina poveikį. Jeigu betonas būtų apsaugotas, kokybiškas, padaryti apsauginiai sluoksniai, jam nieko neatsitiktų“, – galimus sprendimo būdus vardija profesorius.
Mokslininkas: betonas ardomas sluoksniais
Kauno Technologijos universiteto mokslininkas dr. Eugenijus Janavičius sako, kad Lietuvoje praktikuojamas gatvių barstymas šlapiu natrio ar magnio chlorido druskos mišiniu slidumui mažinti žiemą – vienas blogiausių dalykų, kurio daugelis Vakarų Europos šalių yra seniai atsisakę. Anot mokslininko, betono dangas tyrinėjančio jau keletą metų, veikiant apledėjusį betoną druskomis, ardantys procesai vyksta beveik penkis kartus greičiau.
„Druska labiausiai pavojinga mūsų, kaip mokslininkų, nagrinėjamam objektui – konstrukcijoms. Ypač toms, kurios ribojasi su važiuojamąja kelio dalimi. Dažniausiai tai – betoninės konstrukcijos“, – aiškina E. Janavičius.
Jo teigimu, natrio ir magnio chlorido druskos pirmiausia skiriasi temperatūra, prie kurios tirpalas užšąla. Pasak E. Janavičiaus, amerikiečių tyrimai rodo, kad, jeigu magnio chlorido koncentracija būna didesnė ir poveikis ilgesnis – konstrukcijos ardomos žymiai greičiau, nei barstant natrio chloridu. Jeigu magnio chlorido koncentracija mišinyje mažesnė, ji gali veikti kaip apsauginė plėvelė, bet dėl Lietuvoje vyraujančių šalčių, mokslininko nuomone, magnio chlorido kiekis mišinyje dažniausiai bus didesnis už natrio chlorido.
„Statybinių konstrukcijų viduje susidaro papildomi slėgiai. Betoninėse konstrukcijose – cemento akmens matricoje. Druskos dalelės susidaro didesnės nei vandenyje. Atsiranda įtempimai tarp paviršiaus. Konstrukcija gali skilinėti iš vidaus. Taip pat susidaro pirmo, antro, trečio laipsnio korozijos tipai – paviršius yra ardomas sluoksniais“, – teigia E. Janavičius. Jis atkreipia dėmesį, kad visos medžiagos, kuriomis yra barstomos gatvės, vėliau nuplaunamos kritulių ir atsiduria vandens telkiniuose.
Alternatyvios medžiagos turi savų trūkumų
Profesorius A. Laurinavičius prieštarauja E. Janavičiui, pabrėždamas, kad Lietuvoje magnio chloridas dangų barstymui beveik nenaudojamas. A. Laurinavičiaus teigimu, dažniausiai barstoma natrio arba kalio chloridu, o poveikį kelio dangoms galima sumažinti ir kitais būdais, nebūtinai keičiant barstymo medžiagas.
„Reikalinga berti laiku, mažinti kiekį, berti kryptingai, naudoti inhibitorius, kurie sumažina poveikį. Jeigu betonas būtų apsaugotas, kokybiškas, padaryti apsauginiai sluoksniai, jam nieko neatsitiktų“, – įsitikinęs profesorius.
Jis priduria, kad yra ir alternatyvių medžiagų kelių barstymui. Viena jų – druskos tirpale mirkyta arba pašildyta skaldelė, tačiau A. Laurinavičius pabrėžia, kad ji yra gerokai aštresnė, todėl subraižo automobilius. Profesoriaus nuomone, žmonės turėtų išsirinkti, kokio slidžių kelių sprendimo būdo jie nori, nes visi turi tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių.
„Grindos“ vadovas: Vakarų Europa irgi naudoja druską
Vilniaus gatves prižiūrinčios bendrovės „Grinda“ vadovas Algimantas Vilūnas antrina A. Laurinavičiui – magnio chloridas Lietuvoje nenaudojamas. Jis aiškina, kad kelių dangos Lietuvoje barstomos natrio chloridu, o temperatūrai esant žemesnei nei 10 laipsnių šalčio – dedami kalio chlorido priedai. Tokiu būdu druska geriau reaguoja į sniegą ir ledą.
„Seniau buvo naudojamas smėlio ir druskos mišinys, kuris galbūt yra meilesnis ar saugesnis gamtai. Šiais laikais, esant dideliam eismui, to neužtenka“, – tvirtina A. Vilūnas. Jo teigimu, daugelyje mokslinių darbų spalvos yra tirštinamos ir absoliutinama Europos patirtis. A. Vilūnas atkreipia dėmesį, kad dėl klimato sąlygų kai kurioms Europos valstybėms druskos barstyti paprasčiausiai nereikia.
„Nežinau, kodėl visi Vakarais mosuojasi ir galvoja, kad ten – labai gerai. Nėra ten taip gerai, tik jų klimatas kitoks ir druskų ar agresyvių medžiagų reikia gerokai mažiau. Vokietijos magistralėms, kai prieš keletą metų buvo bėdos, druską iš Baltarusijos vežė ešelonais. Lietuvai net pritrūko“, – prisimena A. Vilūnas.
Jis pripažįsta, kad ką nors pakeisti galima, bet tam reikia turėti daugiau pinigų, todėl, LRT Radijo pašnekovo teigimu, dabar naudojama tai, ką naudoti leidžia finansinės galimybės. Jo nuomone, barstymas druska nėra pavojingas, jei tai daroma neperlenkiant lazdos.
Anot A. Vilūno, per parą įprastu žiemos sezonu Vilniaus mieste išbarstoma apie 15 tūkst. tonų druskos. Taip pat sunaudojama apie 15–17 tūkst. kubinių metrų smėlio-druskos mišinio. A. Laurinavičius skaičiuoja, kad lietuviai į vieno kvadratinio metro plotą paprastai beria apie 10–40 g druskos. Pasak profesoriaus, tai prilygsta vienam–dviem valgomiesiems šaukštams.
