Vilnietė mama Ieva kas rytą kartu su sūnumi griebia šalmus, šoka ant elektrinių paspirtukų ir pradeda savo dienos kelionę – pirmiausia juda iki mokyklos, o atsisveikinusi su sūnumi važiuoja iki darbo. Įprastai vaikus į pamokas automobiliais vežantys tėvai vis dar smalsiai nulydi juos žvilgsniais. Darnaus judėjimo mieste idėją pasigavusi, per dieną mažiausiai 12 kilometrų nuriedanti Ieva Karčiauskienė sako, kad jau spėjo pamiršti miesto spūstis.
„Iki vaiko mokyklos netoli – apie kilometras, bet vežant jį automobiliu, procesas būdavo gana keblus: susidarydavo spūstis, joje prastovėdavome geras 15 minučių. Paspirtuku užtenka 5 minučių, saugiai privažiuojame prie pat laiptų, atsisveikiname, o aš toliau skuodžiu į darbą“, – pasakoja I. Karčiauskienė.
Įprastinis jos maršrutas nuo namų iki darbo, stabtelint prie mokyklos, anksčiau užtrukdavo apie pusvalandį. Dabar jis sutrumpėjo dvigubai ir prie darbo stalo jauna moteris prisėda jau po 10 minučių. Automobilį į paspirtuką iškeitusi Ieva per visą dieną sako sutaupanti maždaug pusantros valandos laiko. Vilnietė dalinasi, kas paspirtuku jai lengva aplenkti spūstyse laiką deginančius automobilius, taip pat ji džiaugiasi, kad dabartinė transporto priemonė neteršia aplinkos ir yra žvalus dienos startas.
Praverčia ir kasdienybėje, ir kelionėse
Šiltuoju metu visa šeima paspirtukais ne tik kasdien keliauja Vilniuje, bet ir vežasi juos į kitus miestus.
„Esame visapusiški gamtos mylėtojai, stengiamės propaguoti tas judėjimo priemones, kurios draugiškos aplinkai. Mėgstame buriuoti, prieš keletą metų nutarėme, kad išlipus į krantą, reikia transporto priemonės. Automobilio su savimi nepasiimsi, o paspirtuką gali atsinešti į jachtą, išlipus apvažiuoti juo ne vieną miestą“, – šeimos atradimais pasidalijo I. Karčiauskienė.
Pirmasis jos paspirtukas, kuriuo važinėti pradėjo jau prieš septynerius metus, buvo ne elektrinis. Tuo metu daugeliui atrodė, kad ši riedėjimo priemonė skirta vaikams. Į moterį ant paspirtuko krypdavo praeivių žvilgsniai, bet netrukus taip važiuojančių žmonių pradėjo daugėti.
Ieva pasakoja, jog kuo daugiau jos šeimos nariai pradėjo judėti pėstute, riedėti paspirtukais, tuo labiau įsitikino, kad automobilį galima ilgam išleisti atostogų.
Darnaus judėjimo idėjos atėjo natūraliai: bene labiausiai paskatino noras daugiau laiko praleisti sau ir aplinkai draugiškiau nei laukti automobilių spūstyse. Moteris nusprendė, jog automobilyje gaištamą laiką ji pasiryžusi išnaudoti prasmingiau, o atradusi judėjimą paspirtuku pakeisti savo kasdienius keliavimo įpročius ji drąsiai rekomenduoja ir kitiems. Moteris prisimena, kad važiuojant automobiliu tekdavo ne tik laiką „deginti“ spūstyse, tačiau nemažai kainuodavo parkavimas, be to, norėjosi daugiau fizinio aktyvumo.
„Paspirtuku tris kartus greičiau įveikiu tą patį atstumą, net jei pasitaiko kliūtis ar pila liūtis“, – pasakoja vilnietė, prireikus nesunkią, apie 12 kilogramų sveriančią, transporto priemonę saugiai vežanti viešuoju transportu.
Po keliolika kilometrų kasdien nuvažiuojanti darnaus judėjimo entuziastė prisipažįsta, kad tenka ir rimčiau pasispirti koja pasiekus kalvotesnes Antakalnio atkarpas. Kartais ji specialiai išjungia riedėjimo elektra funkciją, kad kūnas padirbėtų. „Manęs yra klausę, ar elektrinis paspirtukas užvežtų į kalną apie 100 kilogramų sveriantį žmogų. Vis dėlto tai transporto priemonė, kuri tave priverčia ne tik maloniai važiuoti lygiu keliu, bet ir truputį pajudėti“, – sako I. Karčiauskienė, pamačiusi, kad žmonės iš naujo atranda paprastus paspirtukus, kurie jau buvo pradėję prarasti populiarumą.
Riedėti paspirtuku jai svarbu saugiai ir laikantis taisyklių – pavyzdžiui, persivaryti dviratę judėjimo priemonę per perėją. Paprastai Ieva važiuoja maždaug 10–15 km/val. greičiu ir labai skatina kitus paspirtukų mėgėjus nelenktyniauti. Veždama aštuonerių metų sūnų į mokyklą, ji paaiškina kelių eismo taisykles. Tokio amžiaus vaikams, pasak vilnietės, labai praverstų saugaus važiavimo paspirtukais pamokėlės.
Sostinė siūlo darnaus judėjimo alternatyvas
Vilniuje, pasak aplinkai draugišku transportu besinaudojančios moters, vis gerėja jam pritaikyta infrastruktūra. Ateityje galėtų atsirasti ir elektrinių triračių judėjimo priemonių, veikiančių kaip taksi – jomis būtų patogu gabenti siuntas.
„Mieste daugėja judančių ne automobiliais, apskritai matau vis daugiau pėsčiųjų. Manau, kuo toliau, tuo sąmoningiau žmonės žiūrės į alternatyvius automobiliui keliavimo būdus mieste, pasirinks sau optimaliausią variantą. Visi suprantame – gyvename viename mieste, kur tik daugėja spūsčių, užterštumo, todėl man atrodo, kad jaunoji karta, įpratusi prie mobilių prietaisų, tikrai judės darniau“, – įsitikinusi paspirtukų entuziastė.
Kasdienį važinėjimą paspirtuku Ieva papildo žingsniavimu – ji stengiasi nueiti apie 12 tūkst. žingsnių. Draugiškas aplinkai ir sveikatai judėjimo būdas, pasak jos, sutaupo laiko, pinigų ir dirba kaip geros šeimos nuotaikos variklis.
Darnaus judėjimo mieste idėją skatinančios savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“ direktorė Modesta Gusarovienė priduria, kad kasdienėms kelionėms mieste asmeninio automobilio dažnai nebereikia. Vilniuje rekordiškai atnaujintas viešasis transportas, aktyviai tiesiami nauji ir tvarkomi senesni dviračių bei pėsčiųjų takai. Plinta dalijimosi paslaugos – ne tik automobilių, tačiau ir elektrinių paspirtukų, žmonės noriai išbando riedžius, riedučius – ypač savaitgaliais.
„Judėjimo alternatyvų sostinėje tikrai daug, svarbiausia pačiam žmogui pasiryžti pakeisti savo keliavimo įprotį ir atrasti tokį būdą, kuris būtų patogiausias ir efektyviausias“, – sako M. Gusarovienė.
