Jeigu turime galimybę rinktis, paprastai ja naudojamės. Rinkdamiesi automobilį turime apsispręsti: kokius degalus jis naudos? Toks pasirinkimas dažnai gali turėti nemažos įtakos piniginės storiui.
Prieš porą metų pasirinkęs benzinu varomą automobilį, tokiu sprendimu džiaugiausi iki 2009 metų pradžios, kuomet padidintas benzino akcizas dyzeliną vėl padarė pigesniais degalais. Šiandien akivaizdu: norintiems taupyti vėl patariama rinktis bemaž puse lito pigesnius dyzelinius degalus. 
Iki 2009 metų A95 benzinas kartais būdavo pigesnis apie 20 centų — tai versdavo susimąstyti apie dyzelinio variklio naudingumą. Taip, dyzelino sąnaudos vidutiniškai būna 20–40 proc. mažesnės nei benzino, bet dyzeliniai varikliai sulaukia ir neišvengiamų kontrargumentų: jie beveik be išimčių yra brangesni už benzininius, brangesnis jų aptarnavimas. Todėl dyzelinės versijos kainos ir eksploatacijos kaštų suma dažnai susilygina su benzinine nuvažiavus ne mažiau nei 100 tūkstančių kilometrų. Žinoma, šis santykis labai priklauso ir nuo degalų kainų.
Be to, moderniuose dyzeliniuose varikliuose yra per daug labai brangių ir sistemingai gesti „mėgstančių“ komponentų. Tai — aukšto slėgio siurbliai (kaina dažnai per 10 tūkst. Lt), turbokompresoriai (vidutiniškai apie 3–5 tūkst. Lt), purkštukai (retesnis atvejis, bet dažniausiai brangus), smulkiųjų dalelių filtrai (kainos geriau nežinoti) ir mechaninių transmisijų dvigubos masės sankabos, kurios paprastai būna 1,5–3 kartus brangesnės už įprastas. Bet dyzelinį variklį žmonės dažnai renkasi dėl stipraus sukimo momento, sutikdami už tai mokėti papildomus pinigus. Tai — dyzelino mėgėjai, dažnai stipriai oponuojantys benzino ar dujų mėgėjams.
Benzino mėgėjai perka pigesnį automobilį, pigiau jį eksploatuoja ir remontuoja, bet daugiau išlaidauja degalams. Dažnas receptas paskutiniam reiškiniui — dujų įranga, vėl atgaunanti aktualumą, bet vėl reikalaujanti finansiniam balansui įveikti tam tikrą kilometražą. Tokia įranga yra tikra panacėja didelio darbo tūrio ir dar didesnio apetito benzininiams varikliams: ji kelionės kaštus kartais leidžia sumažinti net perpus! Žinoma, tai vėl labai priklauso nuo dujų ir benzino kainų santykio…
Dalyvaudamas ekoraliuose — ekonomiškumo varžybose, ne kartą įsitikinau, kad vairuotojas, keisdamas savo vairavimo manierą ir įdarbindamas kelis papildomus smegenų vingius, gali labai sumažinti degalų sąnaudas. Pigu ir paprasta, galioja visiems automobiliams!
Bet neseniai patyriau malonų elektrošoką. Nes nemaniau, kad elektra varomas automobilis gali būti toks malonus važiuoti. Atrodė, kad man trūks variklio burzgimo. Nieko panašaus! Į Lietuvą atvežtas mažytis koncepcinis MITSUBISHI i MiEV paliko netikėtai malonų įspūdį, po kurio vėl įdėmiai išstudijavau gamybai ruošiamų, gerokai solidesnių amerikietiškų „Tesla“ elektromobilių galimybes. i MiEV dinamika nėra stebinanti, bet tikrai pakankama, kad tylutėliai greitėdamas stebėtum atsiliekančias kitas mašinas. Elektromobilis su įkrautomis baterijomis gali įveikti ilgesnę nei 100 km distanciją. O tai, pasak gamintojų, kainuoja vieną eurą!
Žinoma, serijinė MITSUBISHI i MiEV bus gerokai brangesnė už paprastą benzininę versiją. Be to, vertinant tik ekonomiją, pirmoji galėtų atsipirkti tik po ilgos ir nuobodžios eksploatacijos. Nuobodžios, nes baterijoms ketinama suteikti net 8 metų garantiją, o šiuolaikiniuose elektros varikliuose beveik nebėra kam gesti. Juose nėra turbinos, katalizatoriaus, sankabos, nėra „kardano“ ir „babynos“.
Minėti amerikietiški TESLA Model S automobiliai (tai tiesiog įdomus pavyzdys) nuostabūs tuo, kad jų planuojama kaina turėtų nedaug skirtis nuo panašių dinaminių savybių ir gabaritų automobilio su vidaus degimo varikliu. Jo akumuliatorių užtenka 480 km distancijai, kurie įkraunami per 45 minutes, o dinamika nuo 0 iki 100 km —mažiau nei per 6 sekundes!
„Mitsubishi“ teigia, kad ju MiEV elektros pavaros sistema gali būti pritaikoma bet kam, net ir visureigiui Pajero… Jei galėtumėte rinktis, ar apie tai nepagalvotumėte? Gal norėtumėte tapti elektros mėgėjais?
