Automobilių gamintojai, norėdami apsaugoti transporto priemones nuo vagių, sugalvoja įvairiausių būdų – signalizacijų, visokiausių užraktų. Viena iš mažiausių, bet sudėtingiausių priemonių – mobilizatoriai.
Mobilizatorius – sistema, trukdanti nuvaryti automobilį, nes elektroniniu būdu vienu metu užblokuojamos kelios sistemos, pvz., kuro padavimo ir uždegimo. Tai maždaug tas pats, kaip ir automobilio apsaugos signalizacija, bet mobilizatoriai patikimesni, kad neįsilauš.
Signalizacijos valdomos iš didesnio atstumo radijo ryšiu, o mobilizatoriai dirba labai mažu atstumu – nuo rakto iki paleidimo spynos, tad neįmanoma nuskaityti darbinių dažnių, nors ir kokius tobulus skaitytuvus svetimo turto mėgėjai turėtų.
Mobilizatoriaus sistema susideda iš variklio įpurškimo kompiuterio, bloko ir rakto su atsakikliu – „transponderiu“. Visose dalyse yra užprogramuotas unikalus kodas. Pakeitus įpurškimo kompiuterį, pametus raktą ar sugedus sistemai automobilio neįmanoma paleisti.
Kiekvienas gamintojas yra numatęs galimybę keisti sugedusius komponentus – raktus, valdymo blokus. Registruojant naujus komponentus dažniausiai naudojamas slaptažodis („Login“). Slaptažodžiui užrašyti dažniausiai reikalingas specialus prietaisas, o kai kuriose sistemose slaptažodis atsiduria nuspaudus atitinkamą mygtukų kombinaciją automobilyje.
„Honda“ ir „Mercedes“ automobiliuose norint registruoti papildomus raktus reikia turėti „Master“ raktą. Sugedus vienam iš mobilizatoriaus sistemos komponentų automobilis paleidžiamas ne ilgiau kaip per 3 s ir užgęsta.
Apie gedimą sistemoje praneša atitinkama lemputė su rakto atvaizdu prietaisų skydelyje. Tačiau patikimiausias būdas nustatyti tikslų mobilizatoriaus gedimą – naudoti tinkamą diagnostinį skaičiuotuvą.
Taip pat yra sistemų, kurios aktyvuojamos įvedus PIN kodą („Peugeot“, „Citroen“), naudojant infraraudonųjų spindulių pultelį arba kortelę („Renault“).
Specializuota mikroschema
Žodis „transponder“ (lietuviškai – atsakiklis) pirmą kartą pavartotas praėjusio šimtmečio penktajame dešimtmetyje. Tai angliškų žodžių „transmitter + responder“ junginys.
Tai –specializuota mikroschema, įdedama į rakto korpusą (nereikalauja jokio nuolatinio maitinimo šaltinio), veikia per atstumą induktyviomis kilpomis (dauguma sistemų dirba 125 kHZ dažniu, labai nedideliu atstumu (iki 3 cm). Dažniausiai naudojami „Philips“, „Megamos“, „Texas Instruments“, „Temic“ gamintojų atsakikliai.
Trumpai tariant – tai elektroninis gaminys, turintis nuolatinę atmintį. Jai palaikyti ir išsaugoti nereikalingas joks išorinis maitinimas.
Pagal konstrukciją atsakiklis sudarytas iš strypo ir labai plonų apvijų – panašiai kaip elektrinis variklis.
Yra du atsakiklių tipai. Pirmas tipas – sistema, kuri paremta elektrinių signalų sąveika („Electric Coupled Transponder Systems“). Pagrindinis šios sistemos privalumas – nuotolis, t. y. nuo kelių centimetrų iki keleto kilometrų atstumas. Tokie atsakikliai naudojami aviacijoje ir kosmonautikoje.
Antro tipo atsakiklius naudoja visų automobilių gamintojai. Ši sistema pagrįsta magnetinių signalų sąveika („Magnetic Coupled Transponder Systems“). Šios atsakiklių sistemos yra pasyvios ir nereikalauja jokio nuolatinio maitinimo šaltinio. Sistema dirba 125 kHZ dažniu, o neturėdamos maitinimo šaltinio dirba labai nedideliu atstumu (nuo1,5 cm iki 15 cm).
Raktų atpažinimas
Kai tik įkišamas raktas į automobilio degimo spyną ir pasukamas į „ON“ poziciją, atsakiklis gauna elektromagnetinį signalą iš išorinio bloko antenos. Atsakiklio apvijos aplink šerdį tą elektromagnetinį signalą paverčia į energiją, reikalingą išspinduliuoti. Tas signalas susideda iš raidžių ir skaičių kombinacijos ir vadinamas identifikacijos kodu.
Išorinis įrenginys „antena“ perskaito tą signalą ir pasiunčia jį į mobilizatoriaus bloką. Jame tas signalas palyginamas su signalo algoritmu. Jeigu sutampa, automobilis užsikuria. Jei nesutampa, automobilis neužsiveda, kol bus gautas teisingas signalas.
Kintantis atsakiklis
Iš naujausių gaminių verta paminėti atsakiklius, turinčius „plaukiojantį“ kodą „Crypto transponder“. Kodas, įrašytas į atsakiklio atmintį, susideda iš 32 simbolių šešioliktainėje sistemoje (skaičiai nuo 0 iki 9 ir raidės nuo A iki F). Ši kombinacija yra slaptažodis ir leidžia mobilizatoriui atpažinti „savą“ raktą.
Ankstesniuose atsakiklių tipuose ši informacija nesikeisdavo, t. y. paleidžiant automobilį atsakiklis siųsdavo į mobilizatorių vis tą patį kodą. Tą kodą būdavo galima nukopijuoti turint rakto atsakiklio pavyzdį ir išjungti automobilio apsaugą.
Gamintojai, norėdami ištaisyti šią spragą, sugalvojo „plaukiojantį“ kodą. Jis yra dviejų dalių – pastoviosios ir kintamosios. „Plaukiojanti“ dalis kinta pagal labai sudėtingą algoritmą ir pavogti ar nukopijuoti tokią informaciją ilgapirščiams yra beviltiška.