“Alyvos keitimas – tai pinigų švaistymas, kurį lemia didžiųjų alyvas gaminančių koncernų apgavystė. Savo automobiliu, nekeisdamas alyvos, nuvažiavau 350 tūkst. km ir nieko neatsitiko. O tai, kad ji darosi juoda – kalti suodžiai, kurie pasižymi puikiomis tepimo savybėmis”.
Tokį sutrumpintą pranešimą pasauliui paskelbė Henkas de Grootas – “Castrol” olandų poskyrio direktorius. Tuo pačiu priduriama: H. de Grootas tikrai ėjo šias pareigas, tik savo darbą “Castrol” kompanijoje baigė prieš 40 metų.
Lieka neaišku, ar buvęs direktorius tuos 350 tūkst. km nuvažiavo vienu automobiliu (tai būtų truputį keista), ar per visą savo gyvenimą, tačiau žinoma, kad išėjęs iš “Castrol” jis kūrė daviklį, kuris turėjo stebėti variklio alyvos kiekį bei kokybę ir informuoti apie tai vairuotoją. Tačiau automobilių koncernai tokio jo išradimo pirkti neišdrįso.
Kaip kinta alyva?
Anot alyvų specialistų, suodžiai išties pasižymi geromis tepimo savybėmis. Tačiau tai nereiškia, kad alyva tampa tuo geresnė, juo ilgiau ją eksploatuojame. Alyva juoduoja, nes į ją patenka degalų degimo produktų, tarp jų ir suodžių. Ypač greitai spalva keičiasi dyzeliuose.
Viena alyvos savybių yra suodžių dalelių išskaidymas. Alyvai senstant ir sugeriant vis daugiau degimo produktų, sveikas šarmų skaičius (TBN) joje mažėja ir tam tikru momentu alyva nustoja “ryti” naujai susidarančias suodžių porcijas. Rezultatas – nuosėdos ir nuodegos ant variklio detalių.
Dėl didelio suodžių kiekio alyva darosi ir mažiau atspari ribinėms temperatūroms. Tiesa, ji vis dar efektyviai tepa besitrinančias detales, tačiau nustoja saugoti jas nuo korozijos. Taip pat gali kilti problemų dėl alyvos “transportavimo”: dėl ilgos eksploatacijos jos klampumas didėja ir į daugelį vietų (pvz., variklio galvutės kanalus) jos patenka per mažai. Tuo tarpu jei klampa mažėja (alyva tampa skystesnė), tepimas irgi tampa ne toks efektyvus.
Variklio aptarnavimo intervalai yra skaičiuojami su 10 proc. atsarga. Tad jei eksploatuojame automobilį vidutinėmis sąlygomis, nedaug vėluodami keisti alyvą katastrofos nesukelsime. Visai kas kita, kai variklio darbo sąlygos sunkios (didelės apkrovos, labai šaltas arba karštas oras ir t.t.): tokiu atveju alyvą reikia keisti dažniau. Kitaip tariant, nuo važiavimo sąlygų priklauso, ar greitai alyva nustoja tinkamai tepti.
“Castrol” pareiškimas:
“Žmogus, kurio pasisakymas apie tai, kad nebūtina keisti variklio alyvos, cituojamas spaudoje ir internete, jau keliasdešimt metų nedirba firmoje “Castrol”. Kompanija nesutinka su cituojama šio žmogaus nuomone. Norime atkreipti dėmesį, kad apie alyvos ir kitų eksploatacinių skysčių keitimo dažnumą sprendžia ne šių produktų, o transporto priemonės gamintojas”.
Kas vyksta, kai laiku nepakeičiame alyvos?*
*automobilyje, kuriame rekomenduojama keisti alyvą kas 15 tūkst. km.
0 km
Nauja alyva yra skaidri ir pasiruošusi absorbuoti nešvarumus. Klampa ir kiti parametrai iš esmės viršija ant pakuotės nurodytas normas: geresnės alyvos turi didesnį “rezervą”, blogesnės – mažesnį.
10 000 km
Spalvos pasikeitimas: benzininiuose varikliuose matomas ryškus patamsėjimas, nors automobiliuose su LPG įranga alyva lieka skaidri. Dyzeliniuose varikliuose ji jau juoda, bet tai nereiškia, kad ją reikia keisti.
15 000 km
Šarmų skaičiaus sumažėjimas, didelis procentas degalų degimo produktų. Alyva atsiskiedžia degalais, keičiasi jos klampa, bet apsaugos savybės dar išlaikytos.
Rekomenduojamas keitimas
20 000 km
Baigiasi gebėjimas išskaidyti suodžius: jie nusėda ant variklio detalių ir alyvos kanalų nuodegų pavidalu. Varikliuose su LPG rūgštūs degimo produktai sukelia koroziją. Įpylus naujos alyvos, situacija šiek tiek pagerėja.
30 000 km
Užvedant automobilį alyva nepatenka į sunkiai pasiekiamas vietas, esant ribinėms temperatūroms neapsaugomos smarkiai besitrinančios detalės. Alyvos kanalai užsikiša suodžiais, skirstymo sistema patiria didelę trintį.
60 000 km
Bet kuriuo momentu gali “užkalti” variklis arba turbina, motoras garsiai dirba. Dėl padidėjusios trinties nutrūksta skirstymo dirželis arba grandinė. Tokiu atveju nedelsiant teks remontuoti variklį.