Šoninio slydimo likvidavimas: I – automobilio užpakalinė dalis slysta į dešinė; II -priekinių ratų pasukimas į priešingąpusę padidina slydimąiššaukiančiąjėgą; III – automobilis tampa nevaldomas; IV – priekinių ratų pasukimas (slydimo pusę sumažina slydimą iššaukiančią jėgą; V – automobilis vėl valdomas.
Nereikia pamiršti, kad per lietų pėstieji, pasislėpę po skėčiu, blogiau girdi aplinkinius garsus ir mato važiuojantį automobilį.
Važiuojamojo kelio dalyje telkšančias balas reikia apvažiuoti, o jeigu negalima to padaryti, būtina važiuoti palengva, nes po vandeniu gali slėptis akmuo arba gili duobė. Pervažiavus balą. patikrinami stabdžiai, nes, ant trinkelių patekus vandeniui, labai pablogėja stabdymo efektyvumas. Kad stabdžiai išdžiūtų, važiuojant keletą kartų palengva nuspaudžiamas stabžių pedalas ir truputį palaikomas. Tai daroma 3-4 kartus, kol išdžius stabžiai.
Kad automobilis neslystų į šoną, šlapiame kelyje stabdoma palengvą neišjungus sankabos.
Jeigu kelias užpustytas, per vėpūtinius važiuojama stačiu kampu, įsibėgėjus, neperjungiant pavaros, nesukant vairo rato ir nemažinant greičio. Užvažiavus ant nesuvažinėto sniego, labai pablogėja ratų sukibimas su kelio danga, todėl negalima staigiai stabdyti arba sukti vairo rato. Įstrigus negalima ilgai buksuoti, nes po ratais susidarys ledas. Reikia sustoti, nuvalyti sniegą ir tada važiuoti toliau. Apsnigtame kelyje ypač atidžiai reikia lenkti arba apvažiuoti transporto priemonę.
Sudėtinga vairuoti slidžiame kelyje. Paprastai pradedama važiuoti pirmaja pavara, o slidžiame kelyje – antrąja arba trečiąja. Svarbiausia – neleisti buksuoti ratams. Reikia labai atsargiai atleisti sankabos pedalą ir pamažu didinti degalų tiekimą.
Važiuojant žiemą negalima staigiai sukioti vairaračio, didinti greičio, nes dėl mažo, bet staigaus judesio automobilis gali pradėti slysti į šoną. Reikia vadovautis šia taisykle: nė vieno manevro neatlikti neišjungus sankabos. Posūkiai slidžiame kelyje labai pavojingi, todėl sukama ir apsisukama per pus mažesniu greičiu negu vasarą.
Važiuojant ledu geriau nesinaudoti stabdžiais.
Prieš įkalnę iš anksto įjungiama žemesnė pavara, kad važiuojant nereikėtų perjungti pavaros ir automobilis nesustotų įkalnėje. Važiuojant slidžiu keliu, distancija tarp automobilių turi būti daugiau kaip du kartus didesnė negu važiuojant sausu keliu.
Žiemą saulė būna pakilus žemai. Važiuojant prieš saulę, nuo apledėjusio asfalto atsispindi ištisa ugnies jūra. Pavažiavus taip ilgesnį laiką, gali prasidėti akių uždegjmas. Panašiai esti važiujant apsnigtais laukais. Todėl vairuotojams rekomenduojama ir žiemą vežiotis tamsius akinius.
Daug nelaimingų atsitikimų įvyksta, važiuojant per užšalusias upes, ežerus. Ypač pavojinga važiuoti per upes, nes jas dengiąs ledas esti labai nevienodo storio. Tad per ledą važiuokime tik esant būtiniausiam reikalui, kai nėra kitos išeities.
Prieš užvažiuodami ant ledo, išlaipinkite visus keleivius. Kas 15 – 20 m iškertamos eketės ir patikrinamas ledo storis. Ledo storis H, kuris gali atlaikyti jūsų automobilį, apskaičiuojamas pagal formulę:
H = 1 lV? (cm) čia H – ledo storis, cm;
P- faktinis automobilio svoris, t;
Važiuojant per ledą automobiliu su priekaba, atstumas L tarp automobilio ir priekabos turi būti ne mažesnis kaip:
L = 0.5 P + 6 (m)
Išlaipinti keleivius, abejos kabinų durys, važiuojant per ledą, turi būti atidarytos. Automobiliai turi važiuoti tik viena kryptimi, prasilenkti ant ledo draudžiama, taip pat draudžiama apvažiuoti sustojusį automobilį; reikia sustoti neprivažiavus iki jo maždaug 30 – 40 metrų.
Ne trik gruntiniame, bet ir kelyje su asfaltbetonio danga, esant nepalankioms hidrometeorologinėms sąlygoms, gali susidaryti pavojingos eismo sajygos.
Priklausomai nuo dangos būklės, t. y. ar asfaltbetonis šlapias ar sausas, švarus ar purvinas, naujas ar sutrūkinėjęs, sukibimo su juo koeficientas gali keistis nuo 0,7 iki 0,07
