Pagrindiniai dažymo sistemų skirtumai ir ypatumai yra susiję su į emalės sudėtį įeinančia derva.
Nuo jos priklauso:
• dažymo galimybės;
• džiovinimas;
• perdažymo galimybės;
• kietumas.
Šiuo metu taikoma:
• Nitroceliuliozinės dervos – polimerinė medžiaga, kuriai reikia nemažai skiediklio, norint sumažinti jos klampą, kad būtų galima lengvai dengti purškiant ir pasižymi blogu atsparumu atmosferos poveikiui.
Tačiau labai greitai džiūsta, lengva dažyti ir poliruoti, lengvai perdažoma.
• Sintetinės dervos – būdingas oksidacinis džiūvimas. Deguonis lėtai skverbiasi per paviršinį sluoksnį ir pereina visą dažų plėvelę. Džiūsta gana ilgai. Norint pagreitinti džiūvimą, reikia naudoti priedus – metalo katalizatorius arba greitiklius. Skiediklio reikia žymiai mažesnio kiekio negu nitroceliuliozinėms dervoms, tačiau dažų sluoksnio storis yra žymiai didesnis. Dėl lėto džiūvimo sunku dengti keliais
sluoksniais.
• Akrilinės dervos yra: vieno komponento (termoplastinės), dviejų komponentų (akrilasizocianatas). Vieno komponento dervos džiūsta kaip ir nitroceliuliozinės – garuojant skiedikliui. Tačiau jos turi geresnį atsparumą pageltimui veikiant ilgą laiką saulės spinduliams. Dėl didelio skiediklio kieki ši derva sudaro labai tankų vieno sluoksnio storį. Tačiau ši plėvelė yra gana trapi ir sunkiai perdažoma (gali suskilinėti). Dviejų komponentų dervos, sudarytos iš hidroksidinės akrilinės dervos ir izocianato kietiklio. Tokia emalė džiūsta ir kietėja net kambario temperatūroje. Dėl nedidelio skiediklio kiekio, sukietėjusios dviejų komponentų dervos sudaro daug storesnį dažų dangos sluoksnį. Emalės su šiomis savybėmis yra pačios geriausios.
Įvairių sistemų palyginimas
